naktiraštis

statistikai (tokie žmonės, kurie renka ir tyrinėja informaciją, manipuliuoja skaičiais ir pan.) žino, kiek laiko per savo gyvenimą statistinis žmogus miega, valgo, kalba ir t.t., net kiek laiko praleidžia tualete (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingas buvojimo jame trukmes, nuo devyniasdešimt dviejų dienų iki trejų metų), tik dar niekas neapskaičiavo, bent jau niekas niekur apie tai nerašo, kiek laiko statistinis žmogus būna kažkuo kitu, bet ne savim, t.y. atlieka kažkieno jam primestą arba paties pasirinktą vaidmenį.

Henry Cloud (su dviem raidėm, “dr“, prieš vardą, jei taip labiau patinka) net visą knygą apie kitų, t.y. artimųjų ir tolimųjų, įtaką žmogui elgesiui, mąstymui etc. yra parašęs, ir vadinasi ji “The power of the other“. Jis teigia, kad mes esam maždaug penkių žmonių, su kuriais dažniausiai bendraujam, kurie mus tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja, “vidurkis“ (ne šiaip sau sakoma: pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu). Turbūt pasitaiko išimčių, bet visos išimtys būna retos.

“Mūsų gyvenimas – vaidmenų atlikimas. Mums tenka mokėti tekstus iš įvairiausių rankraščių ir pasirodyti daugelyje scenų“, rašo psichiatras, kultūrologas Finn Skårderud knygoje “Nerimas. Klajonės po modernųjį Aš“.

O dar kažkas kažkur yra rašęs apie buvimą savim tik per savo laidotuves. Bet kur tu ten pabūsi – išpuošta(s), parausvintais skruostais, net dailiai įrėminta(s). Paskutinis spektaklis, kurio pagrindinis herojus gali nieko nedaryti, nė piršto nepajudinti, bet vis tiek liks dėmesio centre.
Nebent ugnis išlaisvintų – tada tikrai nelieka jokių kaukių, jokių dekoracijų, nei vaidmenų.

(Su kremavimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis neturiu nieko bendra ir nieko nesiūlau.)

airių The Independent rašo, kad ant vieno namo sienos pasirodė pati Marija. Ne juokas, tai ne kokio nors Solomono, jei tokį dar pamenat, grafitis, kurį galima nušveisti arba užteplioti dažais. Net nuotrauka yra, paspauskite čia, ant nuorodos, ir pamatysite. Sakyčiau, ir metas dabar tam tinkamas – Adventas. O airiai, kaip žinia, rimti katalikai, tai ne kokie protestantai anglikonai, kuriems nei Marija, nei kiti šventieji nesirodo. Ir nesirodys, nes jiems nieko švento nėra, be to, tie protestantai dedasi baisiai išsilavinusiais – visur įžiūri pareidoliją (iš graikiškų žodžių  παρά ir εἴδωλον, žr. tarptautinių žodžių žodynus ir pan.).

Dar rašo, kad ta proga žmonių vietos bažnyčioje padaugėjo. Taip būna, kai užeina karas, maras ar kokia kita nelaimė. Arba kai pasirodo kas nors iš oficialių šventųjų, Vatikano tokiais paskelbtų (nepaskelbti šventais nesiskaito, todėl jie ir nesirodo, nes neturi teisės rodytis). Vieni tokiais atvejais prisimena bažnyčią, nes bijo, kiti atgailauja, o kas nors gal net džiaugiasi. Padaugės bažnyčiose tikinčiųjų žiūrovų ir pas mus, nereiks nė Marijos ant sienos – ne už kalnų Kalėdos, o Kalėdas mėgsta ne tik vaikai. Sako, taip reikia, tokia tradicija, taip radom, taip ir paliksim. Tuo labiau, kad per Kalėdas po eglute ką nors gali rasti ir suaugęs, net jei ir nebuvo visus metus geras. Palūkėsim – kiek čia beliko – ir sulauksim. O paskui lauksim Naujųjų. O paskui turbūt pavasario su Velykom. O jau paskui – vasaros su atostogom. Ir vėl iš naujo. Laukiam ir laukiam. Visas mūsų gyvenimas – ištisas laukimas.

Ir bažnyčiose iš sakyklų dabar apie laukimą kalba. Ragina budėti ir laukti. Ne tik Kalėdų, bet ir Viešpaties atėjimo pasaulio teisti. Kada tai bus? Sako, nieks nežino nei dienos, nei valandos. Sako, pirmieji Jėzaus mokiniai patys tikėjosi dar būdami gyvi sulauksią. Sako, kad jau vėluoja, o gal ir pamiršo. O štai, Joan Osborne sako, kad jis jau čia, tarp mūsų, ir netgi vienas iš mūsų:

,,What if God was one of us? / Just a slob like one of us / Just a stranger on the bus / Tryin’ to make his way home?..“

Beje, ją yra atlikęs ir Prince’as (jei turite jo albumą Emancipation, tai jame yra ir ši daina; beje, tokie atvejai, kad jis dainuotų jau žinomą kokio nors atlikėjo dainą, labai reti), ir Alanis Morissette, ir turbūt dar ks nors.

Jei aukščiau esančių eilučių nesupratote, tai čia suprantamiau: ,,O ką, jei Dievas buvo vienas iš mūsų? / Tik suskretėlis – vienas iš mūsų / Tik nepažįstamasis autobuse / Ieškantis kelio namo?“

O gal tikrai? Gal tikrai susitikimai su žmonėmis, apdainuotais šioje dainoje ir neapdainuotais nei šioje, nei kitose, niekam nežinomais, ir netgi tokiais, su kuriais nė už ką nenorėtume susitikti, yra daug svarbesni už visus šventųjų ir dangiškųjų būtybių pasirodymus net jeigu jie ir būtų tikri, o ne lakios vaizduotės padarinys? Gal šiuose susitikimuose, kurie mus ištinka kasdienybėje, kai esame tam visiškai nepasirengę, ir vyksta pasaulio teismas?

,,…buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte…“ (Jėzus iš Nazareto)

[viršuje esanti nuotrauka, kurioje pro aplytą stiklą matyti siluetas gamtos fone, yra ne šiaip sau, o tam, kad galėtumėte pasitikrinti savo religinę orientaciją: 1- jei matote Mariją ar dar ką nors iš šventųjų, kuriuos tokiais paskelbė Vatikanas, vadinasi esate užkietėjęs katalikas/katalikė; 2- jei siluetas jums kažką primena, bet manote, kad tai tik smegenų pokštas, vadinasi esate protestantas/protestantė; 3- jei matote tik siluetą gamtos fone pro aplytą stiklą, turite teisę pagrįsti manyti, kad nesate nei katalikas, nei protestantas

Bijok nebijančių ir abejok neabejojančiais.            Leonidas Donskis, Šetenių užrašai

**************

skaitau ir neapleidžia jausmas, kad šis žmogus pats liko Šetenių užrašuose. Žinia, ne kaip kalinys, nes tokių nei užrašai, nei mirtis neįkalina. Bet apie tai jau buvo rašyta ir dar bus rašoma. Įdomus knygos formatas. Teisingiau sakant,  neformatas. Bet ir apie tai kas nors dar parašys, nebūtinai portaluose, gal Šetenių užrašuose tam paliktuose tuščiuose lapuose, ir padarys tai geriau nei aš dabar naktinėdamas.

Nežinau, kodėl, perskaitęs visas sentencijas, dvi dienas mąsčiau apie šią. Gal dėl to, kad suabejojau? Dėl neabejojančių – aišku: tokie būna pavojingi. Ypač tie, kurie įsitikinę savo tiesa ir savo teisumu ir juo niekada nesuabejoja. Tie, kurie, jei tik galėtų, sunaikintų drįstančius nesutikti su jais.

O dėl nebijančių, tai kaip čia pasakius… Antikos laikais drąsa buvo priskiriama prie didžiųjų dorybių. Štai Aristotelis teigė, kad drąsus žmogus veikia dėl to, kas kilnu, o tai yra dorybės tikslas. Drąsa ir drąsūs žmonės buvo gerbiami ne tik Antikoje, bet dar labai ilgai. Net ir mūsų amžiuje, kai dorybės devalvuojamos, – jos juk nekonvertuojamos, iš jų menka nauda, – kai aristokratiškos savybės – drąsa irgi aristokrato, ne tik riterio, ypatybė – atrodo atgyvenos, kai  sakalų nebeliko, užtat priviso genių (G&G sindikatas, Rodant į dangų), kai paukščiai, kurių priekyje anksčiau skrisdavo erelis, vedliu išsirenka ančiuką (tokia alegorija, pasiskolinau iš Egidijaus Nasevičiaus – ačiū), kartais vis dar gėrimės drąsiais žmonėmis ir jų poelgiais net jeigu jie tik iš kino filmų. (Tik nepainiokim drąsos su įžūlumu.)

Tai kaip čia su tais nebijančiais, vis neapleidžia mintis, kurių reikėtų bijoti? Gal nebijantis čia – tai bejausmis? Tas, kurio širdis – ledas arba akmuo? Tikriausiai. Tačiau dar labiau ne mažiau reikėtų bijoti bailių. Ne tų, kurie bijo vorų, gydytojų, nežinios etc., bet tų, kurie šiandien spaudžia ranką, o ryt išduos. Net ne dėl trisdešimties sidabrinių, dėl savo kailio.

*************************

O Šetenių užrašus rekomenduoju, nors ir nesu literatūros kritikas. Jau vien todėl, kad skaitant juose užrašytas mintis, aplanko dar daugiau minčių. Štai, dar vienas fragmentas:

Kas yra kilnumas? Gebėjimas ir sykiu drąsa nelaikyti dorais ir protingais tik tų, kurie mus mėgsta ir siekia būti panašūs į mus.

jau nepamenu, kas – aš pats ar kas kitas – nusprendė, kad turiu būti laimingas. Atmintis sufleruoja, kad taip buvo visada. Toks nerašytas įstatymas. Dar Aristotelis, antikos filosofas, sakė, kad laimė yra galutinis žmogaus siekis.

Tuščia jų, tų filosofų – net baisiausios pasakos, tos, kur daug kraujo ir lavonų,baigiasi laimingai. Pasakos tikriausiai jau nebejaudina, tačiau sveikindami vieni kitus kažkodėl linkim ne tik meilės ir pinigų, bet ir laimės.Vadinasi, laimės troškulys užkoduotas pačioje pasąmonėje? O pasąmonė nuo Froido laikų yra svarbiau už sąmonę ir visa kita.

Tik nelaimė, kad niekas nenustatė visuotino laimės etalono, nenubrėžė ribos, skiriančios laimingąjį nuo nelaimėlio. Bet kaip tu jį nustatysi, jei nežinai, kaip ji atrodo. Turbūt todėl vieni blaškos, niekur jos nerasdami, o kitam nereikia nė ieškoti, nieko nereikia, ir jam gerai. Gal todėl ir gerai, kad jos nesivaiko?

Bet aš nenoriu visą laiką būti laimingas. Tarpais turi pasijusti nelaimingas, kad būtum savimi…  Fernando Pessoa

Actekai, o tie nebuvo tokie kvaili, irgi nemanė, kad dėl jos, t.y. dėl įsivaizduojamos laimės, būtina plėšytis.

 

Vienas keisčiausių dalykų šiame pasaulyje yra tai, kad kartais žmogus ima ir patiki gyvensiąs amžinai…

Frances Hodgson Burnett, Paslaptingas sodas

*********************

mes juk netikim amžinuoju gyvenimu, neturim tam nė menkiausio preteksto, o ir precedento nėr, nepaisant visų ,,tunelių” su akinančia šviesa kitame gale, pasitinkančių, deja, ne kažkur dangaus prieigose, o čia pat, pasąmonės gelmėse, mes netikim, nes paauksuotuose narveliuose įkalintų dievų dresuotojai, nuolat kartojantys kadaise atmintinai iškaltas magiškas formules, esą garantuojančias saugumo pojūtį, jei ne patį saugumą, neįtikina ir net negali įtikinti, netikim, nepaisant visų velykų su gaudžiančiais varpais ir dzingsinčiais varpeliais, nepaisant žemę budinančių pavasarių, netikim, nes sapnai, tie palaikiai varteliai, pro kuriuos išėjusieji galėtų aplankyti, dažniausiai užverti, mes netikim, nors, ištinkant mirčiai, galbūt ir labai norėtume tikėti, netikim, nes iš ten dar niekas negrįžo ir jau negrįš, o laimingai baigiasi tik pasakos, kuriomis irgi netikim, mes nė velnio netikim, tik nenorim paleisti savo mirusiųjų, į kurių šešėlius desperatiškai kabinamės, net ir linkėdami ilsėtis ramybėje, nes be jų gyviems sunku