Bijok nebijančių ir abejok neabejojančiais. Leonidas Donskis, Šetenių užrašai
**************
skaitau ir neapleidžia jausmas, kad šis žmogus pats liko Šetenių užrašuose. Žinia, ne kaip kalinys, nes tokių nei užrašai, nei mirtis neįkalina. Bet apie tai jau buvo rašyta ir dar bus rašoma. Įdomus knygos formatas. Teisingiau sakant, neformatas. Bet ir apie tai kas nors dar parašys, nebūtinai portaluose, gal Šetenių užrašuose tam paliktuose tuščiuose lapuose, ir padarys tai geriau nei aš dabar naktinėdamas.
Nežinau, kodėl, perskaitęs visas sentencijas, dvi dienas mąsčiau apie šią. Gal dėl to, kad suabejojau? Dėl neabejojančių – aišku: tokie būna pavojingi. Ypač tie, kurie įsitikinę savo tiesa ir savo teisumu ir juo niekada nesuabejoja. Tie, kurie, jei tik galėtų, sunaikintų drįstančius nesutikti su jais.
O dėl nebijančių, tai kaip čia pasakius… Antikos laikais drąsa buvo priskiriama prie didžiųjų dorybių. Štai Aristotelis teigė, kad drąsus žmogus veikia dėl to, kas kilnu, o tai yra dorybės tikslas. Drąsa ir drąsūs žmonės buvo gerbiami ne tik Antikoje, bet dar labai ilgai. Net ir mūsų amžiuje, kai dorybės devalvuojamos, – jos juk nekonvertuojamos, iš jų menka nauda, – kai aristokratiškos savybės – drąsa irgi aristokrato, ne tik riterio, ypatybė – atrodo atgyvenos, kai sakalų nebeliko, užtat priviso genių (G&G sindikatas, Rodant į dangų), kai paukščiai, kurių priekyje anksčiau skrisdavo erelis, vedliu išsirenka ančiuką (tokia alegorija, pasiskolinau iš Egidijaus Nasevičiaus – ačiū), kartais vis dar gėrimės drąsiais žmonėmis ir jų poelgiais net jeigu jie tik iš kino filmų. (Tik nepainiokim drąsos su įžūlumu.)
Tai kaip čia su tais nebijančiais, vis neapleidžia mintis, kurių reikėtų bijoti? Gal nebijantis čia – tai bejausmis? Tas, kurio širdis – ledas arba akmuo? Tikriausiai. Tačiau dar labiau ne mažiau reikėtų bijoti bailių. Ne tų, kurie bijo vorų, gydytojų, nežinios etc., bet tų, kurie šiandien spaudžia ranką, o ryt išduos. Net ne dėl trisdešimties sidabrinių, dėl savo kailio.
*************************
O Šetenių užrašus rekomenduoju, nors ir nesu literatūros kritikas. Jau vien todėl, kad skaitant juose užrašytas mintis, aplanko dar daugiau minčių. Štai, dar vienas fragmentas:
Kas yra kilnumas? Gebėjimas ir sykiu drąsa nelaikyti dorais ir protingais tik tų, kurie mus mėgsta ir siekia būti panašūs į mus.
