…nuo pat ankstyvos brėškos snyguriavo smulkiomis kruopelytėmis, protarpiais inkščiojo šiaurys, bet lavonvežio mašinistui tai buvo nė motais, jis tik spaudė akceleratoriaus pedalą, nors spausti lyg ir nebuvo jokio reikalo, o ir pedalo nebuvo, lavonvežis švilpė nuokalne, ir mašinistas taip elgėsi veikiausiai tik iš įpročio, nebodamas kur ne kur įbestų kelio ženklų ir šen bei ten suneštų sniego vėpūtinių, nes toks buvo jo pašaukimas – vairuoti…
lavonvežyje kratėsi keleiviai, kurių buvo daug, o pakeliui laukė dar daugiau, nes toks buvo jų likimas, kurį jis pats ir buvo jiems nulėmęs, dar iš anksto, kai juos projektavo savo vizijose, o su likimu, kaip ir su lavonvežio mašinistu, žaisti slėpynių nevalia, tuo labiau, kad dar galiojo lengvatinis tarifas, todėl visi norėjo suspėti. Kol dar šiemet. Šiaip ar taip jų vis tiek laukė tas pats galas, tik dekoracijos kitos, parenkamos bendrakeleivių pagal jų skonį, išprusimą ir priklausomybes, todėl ir vėluojančių nepasitaikydavo, ir sulipdavo į saloną, lavonvežio mašinisto išblizgintą ir išpuoštą įvairiaspalvėmis vėliavėlėmis, kone akimirksniu, tuo labiau, kad tai buvo pati geriausia ir greičiausia transporto priemonė, o apie jos mašinistą negalėjo būti nė kalbos, todėl kiekvienas, kuris būtų išdrįsęs abejoti jo tobulumu, būtų likęs ant ledo, toli nuo lavonvežio, vėžinimasis kuriuo buvo ne šiaip malonumas, o privilegija, suteikiama, savaime suprantama, ne visiems, o tik to geidaujantiems. Tačiau keistuolių, o gal drąsuolių, – juos atskirti ne visuomet paprasta, – kurie būtų atsisakę šio malonumo, neatsirado. Gal ne tiek dėl paties malonumo, kiek dėl viešosios nuomonės, kuriai daugelis buvo jautresni nei sąžinės balsui – jį nutildyti nebuvo sunku, o nuomonė pati tildė drįstančius ją ignoruoti…
o laikas ėjo, kartais slinko, kartais lėkė, vienus metus keitė kiti, vadinami naujais, nors nieko naujo čia nebuvo ir negalėjo būti, tik buvo tikimasi, kad įvyks kažkas nauja, kad kažkas pasikeis, žinoma, į gera, bet visi lūkesčiai buvo tuščiaviduriai, tik pokštelėdavo, ir tiek, o viltys duždavo ir jų šukių niekas nerinko, niekas iš jų nedėliojo mozaikų, nes lavonvežis dardėjo ratu, kaip kokioje karuselėje, tik sukosi ratu, tik sukosi, o nuo to sukimosi kai kuriuos keleivius, paprastai neseniai įlipusius, mažiau patyrusius, supykindavo, bet jiems tai buvo nė motais, jie vėžinosi, giedodami ditirambus lavonvežio mašinistui, sveikindami jį ovacijomis ir gausiais, netylančiais aplodismentais, nes jis buvo geriausias, o jie savo laimę buvo atradę jo lavonvežyje…
taip ir lėkė jie kasdien, kasnakt, kasmet, kartais paleisdami vieną kitą fejerverką, net be jokios progos, juk ne kokie girtuokliai, kuriems reikia nors menkiausios progos, buvo, o vien dėl to, kad mašinistui būtų maloniau ir jiems patiems šviesiau bei gražiau o kartais pasitenkindavo vien tik arbatinėmis žvakelėmis, nebodami protingų žmonių perspėjimų vengti jų (arbatinių žvakelių), nes jose yra kenksmingų nanodalelių, kurios, savaime suprantama, žalingos tik žvakeles uždegus, ir visiems – mašinistui, keleiviams, fejerverkų ir arbatinių žvakelių gamintojams, net laukiantiems lavonvežio – buvo gerai, o švenčių metu net labai gerai, nes šventės, kaip žinia, praskaidrina nuotaiką net ir tada, kai ji ir šiaip nebloga, ir visi šypsojosi kaip toje dantų pastos reklamoje, kurioje dantys spindi taip, kad nuo to spindesio, it nuo suvirinimo aparato žiežirbų arba nuo ilgo smaksojimo į kompiuterio ekraną, parausta akys, o tada reikia lašiukų, bet bala jų, tų reklamų, nematė, ne apie jas juk ši istorija…
niekas nežinojo, kada prasidėjo lavonvežio kelionė, o ir nenorėjo ir žinoti, nes žinojimas kenkia smegenims, o silpnesnius net supainioja. Keleiviams buvo skirta keliauti ir jie šios paskirties griežtai laikėsi, patenkinti tuo, kad viską žino lavonvežio mašinistas, ir vykdydami jo valią, aiškiau nei aiškiai išreikštą instrukcijoje lavonvežio keleiviams, kurią šie, tik įlipę, į lavonvežį, iškaldavo taip atmintinai, kad net pažadinti iš miegų būtų ne tik pažodžiui, bet ir paraidžiui išpyškinę…
[galbūt bus daugiau]
