statistikai (tokie žmonės, kurie renka ir tyrinėja informaciją, manipuliuoja skaičiais ir pan.) žino, kiek laiko per savo gyvenimą statistinis žmogus miega, valgo, kalba ir t.t., net kiek laiko praleidžia tualete (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingas buvojimo jame trukmes, nuo devyniasdešimt dviejų dienų iki trejų metų), tik dar niekas neapskaičiavo, bent jau niekas niekur apie tai nerašo, kiek laiko statistinis žmogus būna kažkuo kitu, bet ne savim, t.y. atlieka kažkieno jam primestą arba paties pasirinktą vaidmenį.
Henry Cloud (su dviem raidėm, “dr“, prieš vardą, jei taip labiau patinka) net visą knygą apie kitų, t.y. artimųjų ir tolimųjų, įtaką žmogui elgesiui, mąstymui etc. yra parašęs, ir vadinasi ji “The power of the other“. Jis teigia, kad mes esam maždaug penkių žmonių, su kuriais dažniausiai bendraujam, kurie mus tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja, “vidurkis“ (ne šiaip sau sakoma: pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu). Turbūt pasitaiko išimčių, bet visos išimtys būna retos.
“Mūsų gyvenimas – vaidmenų atlikimas. Mums tenka mokėti tekstus iš įvairiausių rankraščių ir pasirodyti daugelyje scenų“, rašo psichiatras, kultūrologas Finn Skårderud knygoje “Nerimas. Klajonės po modernųjį Aš“.
O dar kažkas kažkur yra rašęs apie buvimą savim tik per savo laidotuves. Bet kur tu ten pabūsi – išpuošta(s), parausvintais skruostais, net dailiai įrėminta(s). Paskutinis spektaklis, kurio pagrindinis herojus gali nieko nedaryti, nė piršto nepajudinti, bet vis tiek liks dėmesio centre.
Nebent ugnis išlaisvintų – tada tikrai nelieka jokių kaukių, jokių dekoracijų, nei vaidmenų.
(Su kremavimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis neturiu nieko bendra ir nieko nesiūlau.)
