airių The Independent rašo, kad ant vieno namo sienos pasirodė pati Marija. Ne juokas, tai ne kokio nors Solomono, jei tokį dar pamenat, grafitis, kurį galima nušveisti arba užteplioti dažais. Net nuotrauka yra, paspauskite čia, ant nuorodos, ir pamatysite. Sakyčiau, ir metas dabar tam tinkamas – Adventas. O airiai, kaip žinia, rimti katalikai, tai ne kokie protestantai anglikonai, kuriems nei Marija, nei kiti šventieji nesirodo. Ir nesirodys, nes jiems nieko švento nėra, be to, tie protestantai dedasi baisiai išsilavinusiais – visur įžiūri pareidoliją (iš graikiškų žodžių παρά ir εἴδωλον, žr. tarptautinių žodžių žodynus ir pan.).
Dar rašo, kad ta proga žmonių vietos bažnyčioje padaugėjo. Taip būna, kai užeina karas, maras ar kokia kita nelaimė. Arba kai pasirodo kas nors iš oficialių šventųjų, Vatikano tokiais paskelbtų (nepaskelbti šventais nesiskaito, todėl jie ir nesirodo, nes neturi teisės rodytis). Vieni tokiais atvejais prisimena bažnyčią, nes bijo, kiti atgailauja, o kas nors gal net džiaugiasi. Padaugės bažnyčiose tikinčiųjų žiūrovų ir pas mus, nereiks nė Marijos ant sienos – ne už kalnų Kalėdos, o Kalėdas mėgsta ne tik vaikai. Sako, taip reikia, tokia tradicija, taip radom, taip ir paliksim. Tuo labiau, kad per Kalėdas po eglute ką nors gali rasti ir suaugęs, net jei ir nebuvo visus metus geras. Palūkėsim – kiek čia beliko – ir sulauksim. O paskui lauksim Naujųjų. O paskui turbūt pavasario su Velykom. O jau paskui – vasaros su atostogom. Ir vėl iš naujo. Laukiam ir laukiam. Visas mūsų gyvenimas – ištisas laukimas.
Ir bažnyčiose iš sakyklų dabar apie laukimą kalba. Ragina budėti ir laukti. Ne tik Kalėdų, bet ir Viešpaties atėjimo pasaulio teisti. Kada tai bus? Sako, nieks nežino nei dienos, nei valandos. Sako, pirmieji Jėzaus mokiniai patys tikėjosi dar būdami gyvi sulauksią. Sako, kad jau vėluoja, o gal ir pamiršo. O štai, Joan Osborne sako, kad jis jau čia, tarp mūsų, ir netgi vienas iš mūsų:
,,What if God was one of us? / Just a slob like one of us / Just a stranger on the bus / Tryin’ to make his way home?..“
Beje, ją yra atlikęs ir Prince’as (jei turite jo albumą Emancipation, tai jame yra ir ši daina; beje, tokie atvejai, kad jis dainuotų jau žinomą kokio nors atlikėjo dainą, labai reti), ir Alanis Morissette, ir turbūt dar ks nors.
Jei aukščiau esančių eilučių nesupratote, tai čia suprantamiau: ,,O ką, jei Dievas buvo vienas iš mūsų? / Tik suskretėlis – vienas iš mūsų / Tik nepažįstamasis autobuse / Ieškantis kelio namo?“
O gal tikrai? Gal tikrai susitikimai su žmonėmis, apdainuotais šioje dainoje ir neapdainuotais nei šioje, nei kitose, niekam nežinomais, ir netgi tokiais, su kuriais nė už ką nenorėtume susitikti, yra daug svarbesni už visus šventųjų ir dangiškųjų būtybių pasirodymus net jeigu jie ir būtų tikri, o ne lakios vaizduotės padarinys? Gal šiuose susitikimuose, kurie mus ištinka kasdienybėje, kai esame tam visiškai nepasirengę, ir vyksta pasaulio teismas?
,,…buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte…“ (Jėzus iš Nazareto)
[viršuje esanti nuotrauka, kurioje pro aplytą stiklą matyti siluetas gamtos fone, yra ne šiaip sau, o tam, kad galėtumėte pasitikrinti savo religinę orientaciją: 1- jei matote Mariją ar dar ką nors iš šventųjų, kuriuos tokiais paskelbė Vatikanas, vadinasi esate užkietėjęs katalikas/katalikė; 2- jei siluetas jums kažką primena, bet manote, kad tai tik smegenų pokštas, vadinasi esate protestantas/protestantė; 3- jei matote tik siluetą gamtos fone pro aplytą stiklą, turite teisę pagrįsti manyti, kad nesate nei katalikas, nei protestantas
