jau nepamenu, kas – aš pats ar kas kitas – nusprendė, kad turiu būti laimingas. Atmintis sufleruoja, kad taip buvo visada. Toks nerašytas įstatymas. Dar Aristotelis, antikos filosofas, sakė, kad laimė yra galutinis žmogaus siekis.
Tuščia jų, tų filosofų – net baisiausios pasakos, tos, kur daug kraujo ir lavonų,baigiasi laimingai. Pasakos tikriausiai jau nebejaudina, tačiau sveikindami vieni kitus kažkodėl linkim ne tik meilės ir pinigų, bet ir laimės.Vadinasi, laimės troškulys užkoduotas pačioje pasąmonėje? O pasąmonė nuo Froido laikų yra svarbiau už sąmonę ir visa kita.
Tik nelaimė, kad niekas nenustatė visuotino laimės etalono, nenubrėžė ribos, skiriančios laimingąjį nuo nelaimėlio. Bet kaip tu jį nustatysi, jei nežinai, kaip ji atrodo. Turbūt todėl vieni blaškos, niekur jos nerasdami, o kitam nereikia nė ieškoti, nieko nereikia, ir jam gerai. Gal todėl ir gerai, kad jos nesivaiko?
Bet aš nenoriu visą laiką būti laimingas. Tarpais turi pasijusti nelaimingas, kad būtum savimi… Fernando Pessoa
Actekai, o tie nebuvo tokie kvaili, irgi nemanė, kad dėl jos, t.y. dėl įsivaizduojamos laimės, būtina plėšytis.
