Vienas keisčiausių dalykų šiame pasaulyje yra tai, kad kartais žmogus ima ir patiki gyvensiąs amžinai…
Frances Hodgson Burnett, Paslaptingas sodas
*********************
mes juk netikim amžinuoju gyvenimu, neturim tam nė menkiausio preteksto, o ir precedento nėr, nepaisant visų ,,tunelių” su akinančia šviesa kitame gale, pasitinkančių, deja, ne kažkur dangaus prieigose, o čia pat, pasąmonės gelmėse, mes netikim, nes paauksuotuose narveliuose įkalintų dievų dresuotojai, nuolat kartojantys kadaise atmintinai iškaltas magiškas formules, esą garantuojančias saugumo pojūtį, jei ne patį saugumą, neįtikina ir net negali įtikinti, netikim, nepaisant visų velykų su gaudžiančiais varpais ir dzingsinčiais varpeliais, nepaisant žemę budinančių pavasarių, netikim, nes sapnai, tie palaikiai varteliai, pro kuriuos išėjusieji galėtų aplankyti, dažniausiai užverti, mes netikim, nors, ištinkant mirčiai, galbūt ir labai norėtume tikėti, netikim, nes iš ten dar niekas negrįžo ir jau negrįš, o laimingai baigiasi tik pasakos, kuriomis irgi netikim, mes nė velnio netikim, tik nenorim paleisti savo mirusiųjų, į kurių šešėlius desperatiškai kabinamės, net ir linkėdami ilsėtis ramybėje, nes be jų gyviems sunku
